@mhajieva

Įvadas

Žmonės visada bandė suprasti vieni kitus, skirstydami charakterius į tipus. Psichologija šį kasdienį įprotį pavertė sistemomis: vienos jų išaugo psichiatrijos klinikose, kitos – vadovų mokymuose ir koučinge. Šiame straipsnyje surinktos klasifikacijos, su kuriomis susipažinau studijuodama ir dirbdama psichologijos srityje: nuo XX a. pradžios kūno sudėjimo teorijų iki šiuolaikinių bruožų modelių ir komandos vaidmenų sistemų.

Kiekviena teorija pateikiama tuo pačiu trumpu formatu: kilmė, pagrindinė idėja, aprašomi tipai ir trumpa diskusija apie jos stipriąsias ir silpnąsias puses bei geriausias taikymo sritis. Visi šaltiniai pateikti literatūros sąraše straipsnio pabaigoje. Kelios teorijos remiasi rusų, vokiečių ar azerbaidžaniečių šaltiniais; jų originalūs pavadinimai išlaikyti literatūros sąraše, o vertimai į lietuvių kalbą pateikti laužtiniuose skliaustuose. Vienas perspėjimas tinka visiems skyriams: tipologija yra žemėlapis, o ne pats žmogus. Ji padeda pastebėti dėsningumus, tačiau joks tikras charakteris netelpa į vieną dėžutę.

Klinikinė charakterologija

E. Kretschmerio konstitucinė tipologija

1921 m., Vokietija (Tiubingenas). Autorius: Ernstas Kretschmeris.

Stebėdamas Tiubingeno klinikos pacientus, vokiečių psichiatras Ernstas Kretschmeris pastebėjo ryšį tarp kūno sudėjimo ir polinkio sirgti psichikos ligomis: pikniško sudėjimo pacientams dažniau pasitaikydavo maniakinė-depresinė psichozė, o asteniško – šizofrenija. Vėliau šiuos stebėjimus jis pritaikė sveikiems žmonėms ir išskyrė du pagrindinius temperamentus: šizotiminį ir ciklotiminį. Tarp normos ir psichozės yra pereinamosios formos – šizoidai ir cikloidai. Kretschmeris aprašė tris pagrindinius kūno tipus su juos atitinkančia asmenybe ir ketvirtą, netaisyklingą tipą:

1. Asteniškas (leptosominis): liesas, siaurų pečių; šizotimikas – uždaras, linkęs į abstrakcijas.
2. Pikniškas: kresnas, linkęs į apkūnumą; ciklotimikas – bendraujantis, su nuotaikų svyravimais.
3. Atletiškas: išsivysčiusiais raumenimis; ramus, santūrus, artimesnis šizotimikams.
4. Displastiškas: netaisyklingas, neproporcingas kūno sudėjimas.

Pagrindinis Kretschmerio nuopelnas – charakterio kaip kontinuumo, pereinančio į psichikos sutrikimą, samprata; ši idėja paveikė vėlesnę charakterologiją ir šizoidinės bei cikloidinės asmenybės sąvokas (Pedrosa Gil ir kt., 2002). Vis dėlto empirinis teorijos pagrindas buvo silpnas. Pirmieji bandymai taikyti klasifikaciją parodė, kad dauguma žmonių nepatenka į aiškius kūno tipus, o ryšys tarp kūno sudėjimo ir psichozės nedidelis (Martin, 1927). Kritikai taip pat pažymėjo, kad Kretschmeris neatsižvelgė į amžių, nors su metais žmonės paprastai apkūnėja. Šiandien ši tipologija turi daugiausia istorinę vertę ir labiausiai naudinga mokymui, nes parodo, kaip vystėsi temperamento teorijos.

P. B. Gannuškino psichopatijų klasifikacija

1933 m., SSRS (Maskva). Autorius: Piotras Borisovičius Gannuškinas.

Rusijos „ribinės“ psichiatrijos pradininkas P. B. Gannuškinas aprašė psichopatijas kaip pastovias charakterio anomalijas, kurios lemia visą žmogaus psichinį paveikslą ir trukdo jam prisitaikyti prie aplinkos. Jis nustatė psichopatijos kriterijus (vėliau patikslintus O. V. Kerbikovo): totalumą, santykinį stabilumą ir socialinę dezadaptaciją. Gannuškinas nagrinėjo psichopatijas ne tik statikoje, bet ir dinamikoje: amžiaus krizes, fazes, reakcijas ir raidą. Jo sistematika tapo A. J. Ličko, A. P. Jegideso ir kitų rusų charakterologų tipologijų pagrindu. Pagrindinės grupės:

1. Cikloidai
2. Astenikai
3. Šizoidai
4. Paranoikai
5. Epileptoidai
6. Isteriški charakteriai
7. Nestabilūs
8. Antisocialūs
9. Konstituciškai kvaili

Gannuškino požiūrio stipriosios pusės – išsamūs klinikiniai aprašymai ir dėmesys tam, kaip charakteris keičiasi laikui bėgant; jo tipai atpažįstami ir vėlesnėje rusų charakterologijoje, ir šiuolaikinių klasifikacijų asmenybės sutrikimuose (Mendelevich, 2016). Silpnosios pusės būdingos ankstyvosioms klinikinėms sistemoms. Tipai pagrįsti atvejų stebėjimu, o ne matavimu, kai kurie pavadinimai (pvz., „konstituciškai kvaili“) yra pasenę ir stigmatizuojantys, o pats požiūris aprašo sutrikimą, o ne normalią asmenybę. Ši sistematika naudingiausia klinikiniame mokyme ir kaip istorinis raktas į vėlesnes rusų tipologijas.

K. Leonhardo akcentuotų asmenybių teorija

1968 m., Vokietijos Demokratinė Respublika (Berlynas). Autorius: Karlas Leonhardas.

Vokiečių psichiatras Karlas Leonhardas aprašė charakterio akcentuaciją kaip kraštutinį normos variantą: tarpinę zoną tarp visiškai normalaus charakterio ir psichopatijos. Akcentuacija – tai perdėtas tam tikrų charakterio bruožų išsivystymas, palyginti su kitais. Tai nėra patologija, tačiau nepalankiomis sąlygomis ji gali sukelti konfliktų ir nervinių sutrikimų. Leonhardas išskyrė šiuos tipus, susijusius su charakteriu, temperamentu ir asmenybės kryptingumu:

1. Hipertiminis: optimistiškas, energingas, bendraujantis.
2. Distiminis: pesimistiškas, uždaras, rimtas.
3. Ciklotiminis: nuotaika dažnai keičiasi.
4. Jaudrus: irzlus, linkęs į ginčus.
5. Užstringantis: ambicingas, pavydus, nepamiršta įžeidimų.
6. Pedantiškas: tvarkingas, smulkmeniškas, griežtas.
7. Nerimastingas: nepasitikintis savimi, baikštus.
8. Emotyvus: labai jautrus, užjaučiantis.
9. Demonstratyvus: siekia dėmesio ir pagyrų.
10. Egzaltuotas: ryškūs jausmai, greitai įsimyli.
11. Ekstravertiškas: nukreiptas į išorinį pasaulį.
12. Introvertiškas: nukreiptas į vidinį pasaulį, svajingas.

Pagrindinis Leonhardo indėlis – idėja, kad ryškiai išreikšti bruožai nėra liga; dėl to jo tipai tapo naudingi ir už psichiatrijos ribų. Jo darbais paremtas Leonhardo–Schmisheko klausimynas iki šiol plačiai naudojamas rusakalbėse šalyse švietime, konsultavime ir studentų tyrimuose (Panteleeva, 2024). Psichometrinis pagrindas silpnesnis: pradiniam klausimynui trūko šiuolaikinių normų, todėl naujausiuose darbuose jis modifikuotas ir iš naujo standartizuotas (Pavlova, 2025). Tipai iš dalies persidengia, o pati teorija mažai žinoma Vakarų tyrimuose. Ji naudingiausia konsultavimui, mokytojų rengimui ir savęs pažinimui, o ne personalo sprendimams.

A. J. Ličko paauglių charakterio akcentuacijų tipologija

1977 m., SSRS (Leningradas). Autorius: Andrejus Jevgenjevičius Ličko.

Remdamasis P. B. Gannuškino ir K. Leonhardo darbais, sovietų psichiatras A. J. Ličko sukūrė paauglių charakterio akcentuacijų ir psichopatijų klasifikaciją. Akcentuacijos – tai kraštutiniai normos variantai, kai tam tikri charakterio bruožai pernelyg sustiprėję. Dėl to atsiranda selektyvus pažeidžiamumas tam tikroms psichotraumoms ir atsparumas kitoms. Akcentuacijos gali būti akivaizdžios arba paslėptos; ryškiausiai jos pasireiškia paauglystėje. Diagnostikai Ličko sukūrė Patocharakterologinį diagnostinį klausimyną (PDK).

1. Hipertiminis: energingumas, pakili nuotaika.
2. Cikloidinis: periodinė pakilimų ir nuosmukių kaita.
3. Labilus: staigūs nuotaikos pokyčiai.
4. Astenoneurotinis: greitas nuovargis, irzlumas.
5. Sensityvus: įspūdingumas, nevisavertiškumo jausmas.
6. Psichasteninis: nerimastingas įtarumas, neryžtingumas.
7. Šizoidinis: uždarumas, intuicijos stoka santykiuose.
8. Epileptoidinis: disforijos, valdingumas, pedantiškumas.
9. Isteroidinis: dėmesio troškimas.
10. Nestabilus: potraukis pramogoms, silpna valia.
11. Konforminis: paklusimas savo aplinkos nuomonei.

Ličko stiprybė – dėmesys paauglystei ir praktiška „mažiausio pasipriešinimo vietų“ idėja: kiekvienas tipas pažeidžiamas tam tikrų įtampų, todėl mokytojai ir gydytojai gali numatyti krizes. PDK buvo sukurtas ir normuotas didelėse paauglių imtyse ir pasižymi geru patikimumu (Личко & Иванов, 1976). Tačiau keliems tipams trūksta validumo duomenų, kai kurių skalių atitiktis klinikiniam vertinimui buvo silpnesnė, o klausimynas kritikuojamas už tai, kad psichopatijos kategorijas taiko normaliam charakteriui (Большая российская энциклопедия, b. d.). Veiksmingiausia ši tipologija mokyklos psichologijoje, paauglių psichiatrijoje ir šeimos konsultavime.

Vakarų psichologinės tipologijos

C. G. Jungo psichologiniai tipai

1921 m., Šveicarija. Autorius: Carlas Gustavas Jungas.

Šveicarų psichiatras C. G. Jungas, analitinės psichologijos pradininkas, teigė, kad žmonės skiriasi psichinės energijos (libido) kryptimi ir psichine funkcija, kuria labiausiai remiasi. Introvertai nukreipia energiją į vidų – į savo mintis ir jausmus, o ekstravertai – į išorę, į žmones ir daiktus. Jungas sujungė šias dvi nuostatas su keturiomis funkcijomis: dviem racionaliomis (mąstymu ir jausmu) ir dviem iracionaliomis, suvokiančiomis (pojūčiu ir intuicija). Taip gaunami aštuoni psichologiniai tipai, pavyzdžiui, ekstravertiškas mąstantysis arba introvertiškas intuityvusis tipas. Paprastai dominuoja viena funkcija, o jai priešinga lieka neišvystyta ir nesąmoninga. Vėliau ši tipologija tapo MBTI pagrindu.

1. Nuostatos: introversija, ekstraversija.
2. Racionalios funkcijos: mąstymas, jausmas.
3. Iracionalios funkcijos: pojūtis, intuicija.

Jungo tipologija suteikė psichologijai ilgaamžes introversijos ir ekstraversijos sąvokas bei pagarbią kalbą žmonių mąstymo ir sprendimų priėmimo skirtumams apibūdinti. MBTI, žinomiausio jos įrankio, tyrimai rodo, kad jo skalės atspindi tikrus bruožus: jos glaudžiai atitinka keturias „Didžiojo penketo“ dimensijas (McCrae & Costa, 1989). Tačiau tie patys tyrimai nepatvirtino atskirų tipų buvimo: įverčiai pasiskirstę tolygiai, o ne į dvi grupes, o Jungo dominuojančios funkcijos idėja nepasitvirtino. Modelis geriausiai tinka savirefleksijai, koučingui ir komandos komunikacijai, bet ne darbuotojų atrankai ar kitiems svarbiems sprendimams.

Keirsey temperamentų klasifikatorius (keturi temperamentai)

1978 m., JAV. Autorius: Davidas Keirsey (iš pradžių kartu su Marilyn Bates).

Amerikiečių psichologas Davidas Keirsey atgaivino senovinę keturių temperamentų idėją ir susiejo ją su šešiolika MBTI tipų, kurie remiasi Jungo tipologija. Jis grupavo žmones pagal dvi stebimo elgesio dimensijas: kaip jie bendrauja (konkrečiais ar abstrakčiais žodžiais) ir kaip veikia siekdami tikslų (kooperatyviai ar utilitariai). Jo nuomone, temperamentas yra įgimtas, stabilus poreikių, vertybių ir gabumų derinys. Kiekvienas temperamentas skirstomas į keturis vaidmenų variantus, taigi iš viso gaunama šešiolika tipų.

1. Meistrai (SP): konkretūs, utilitarūs; siekia laisvės ir veiksmo.
2. Sargai (SJ): konkretūs, kooperatyvūs; siekia saugumo ir pareigos.
3. Idealistai (NF): abstraktūs, kooperatyvūs; siekia prasmės ir tapatybės.
4. Racionalai (NT): abstraktūs, utilitarūs; siekia meistriškumo ir žinių.

Keirsey keturis temperamentus lengva įsiminti, o jo nemokamas internetinis klausimynas padarė tipologijos idėjas prieinamas milijonams žmonių. Internetinė Keirsey Temperament Sorter II versija stipriai sutampa su MBTI (Kelly & Jugovic, 2001), vadinasi, matuoja tuos pačius polinkius. Tai ir jos riba: ji paveldi MBTI silpnybes, įskaitant įrodymų apie atskirus tipus stoką (McCrae & Costa, 1989). Keirsey teiginiai, kad temperamentas yra įgimtas ir nekintantis, taip pat nebuvo tiesiogiai patikrinti. Modelis veiksmingas profesiniame orientavime, studentų konsultavime ir komandos formavimo mokymuose.

Praktinės tipologijos: kaip suprasti žmones be testų

A. P. Jegideso psichologinis asmenybės piešinys (psichotipai)

1991 m., SSRS (Maskva). Autorius: Arkadijus Petrovičius Jegidesas.

Maskvos psichologas A. P. Jegidesas, remdamasis P. B. Gannuškino, K. Leonhardo, A. J. Ličko ir M. J. Burno idėjomis, perkėlė charakterių klasifikaciją į normos sritį. Psichotipas apima asmenybės piešinį (normą), akcentuaciją ir psichopatiją. Jegidesas išskiria 12 psichotipų, išdėstytų mažėjančio agresyvumo ir didėjančio defensyvumo (gynybiškumo) tvarka: nuo paranojinio iki cikloido (taip pat psichastenoidas, sensityvusis, hipotimas, konforminis, astenikas, nestabilusis). Psichotipas atpažįstamas be testų – iš išvaizdos, kalbos, mimikos ir elgesio. Pagrindiniai psichotipai:

1. Paranojinis: „mesijo misija“, tarnavimas idėjai.
2. Epileptoidas: tvarkos meilė, konservatyvumas, patikimumas.
3. Isteroidas: artistiškumas, dėmesys bet kokia kaina.
4. Hipertimas: bendrumas, sveikas protas, netvarka.
5. Šizoidas: originalus mąstymas, idėjų generatorius.

Jegidesas padarė klinikinę charakterologiją prieinamą nespecialistams ir pateikė praktinių patarimų, kaip bendrauti su kiekvienu psichotipu; tuo paaiškinamas jos populiarumas vadovų ir pardavėjų mokymuose. Tačiau pagrindinis jos teiginys, kad charakterį galima perskaityti iš išvaizdos ir elgesio be testavimo, tyrimais nepatvirtintas. Eksperimentai rodo, kad įspūdžiai, susidaryti iš veido, yra greiti ir atrodo patikimi, bet dažnai netikslūs ir gali net pabloginti prognozę, palyginti su paprasta bazine informacija (Olivola & Todorov, 2010). Metodą geriausia naudoti kaip žodyną bendravimo stiliams stebėti, bet niekada kaip pagrindą žmonėms vertinti ar atrinkti.

„7 radikalų“ metodika (praktinė charakterologija)

2004 m., Rusija. Autorius: Viktoras Viktorovičius Ponomarenka.

Autorinė vizualinės psichodiagnostikos metodika, skirta vadovams ir praktikams. Ji remiasi medicininės charakterologijos tradicijomis (E. Kretschmeris, K. Leonhardas), tačiau aprašo elgesio normą, o ne patologiją.

Ponomarenka bruožų grupes vadina „radikalais“ (lot. radix – „šaknis“), nes jie išauga iš bendrų įgimtų psichikos ypatybių. Tikrą charakterį jis aprašo kaip kelių radikalų derinį, o ne kaip vieną „tipą“ (Пономаренко, 2019).

Radikalai atpažįstami be testų: iš išvaizdos, mimikos, gestų ir to, kaip žmogus tvarko savo erdvę. Metodikos tikslas – prognozuoti elgesį ir kurti veiksmingą sąveiką.

1. Isteroidinis: noras būti dėmesio centre.
2. Epileptoidinis: tvarka ir kontrolė.
3. Paranojinis: tarnavimas tikslui.
4. Emotyvus: empatija ir taktas.
5. Šizoidinis: mąstymo originalumas.
6. Hipertiminis: energija ir bendrumas.
7. Nerimastingas: atsargumas ir saugumas.

„7 radikalų“ metodika praktiška ir lengvai įsimenama, o charakterio kaip radikalų derinio samprata realistiškesnė nei žmogaus priskyrimas vienam tipui. Ji populiari verslo mokymuose rusakalbėse ir azerbaidžanietiškai kalbančiose šalyse (Hacıyev, 2017). Tačiau metodika nebuvo tikrinta recenzuojamuose tyrimuose, o pagrindinis jos įrankis – charakterio skaitymas iš išvaizdos ir aplinkos – remiasi sprendimais, kurie, tyrimų duomenimis, yra nepatikimi (Olivola & Todorov, 2010). Ji gali padėti pardavėjams, atrankos specialistams ir vadovams atidžiau stebėti bendravimo stilius, tačiau neturėtų pakeisti validuotos diagnostikos.

DISC

1928 m., JAV. Autorius: Williamas Moultonas Marstonas.

Amerikiečių psichologas W. M. Marstonas aprašė keturis pagrindinius normalių žmonių emocinio elgesio modelius, priklausančius nuo to, kaip žmogus suvokia savo aplinką (kaip palankią ar priešišką) ir kiek stiprus jaučiasi joje. Jo pradiniai terminai buvo Dominance, Inducement, Submission ir Compliance. Pats Marstonas testo nesukūrė; vėliau pramonės psichologai jo modelį pavertė savianalizės klausimynais (W. Clarke, 1956; J. Geier, XX a. 8-asis dešimtmetis). Šiandien DISC – viena plačiausiai naudojamų priemonių pardavimų, vadybos ir komandų mokymuose. Ji vertinama dėl paprastumo, tačiau jos mokslinis validumas neįrodytas.

1. Dominavimas (Dominance): tiesus, ryžtingas, orientuotas į rezultatą.
2. Įtaka (Influence): bendraujantis, entuziastingas, įtikinantis.
3. Pastovumas (Steadiness): kantrus, lojalus, palaikantis.
4. Sąžiningumas (Conscientiousness): tikslus, analitiškas, laikosi taisyklių.

DISC stiprybė – paprastumas: keturis stilius lengva išmokti, ir jie suteikia komandai bendrą, nevertinančią kalbą tempo ir prioritetų skirtumams aptarti. Palyginimai su „Didžiojo penketo“ klausimynais rodo, kad keturių kvadrantų modeliai apima tik dalį asmenybės: jų dimensijos daugiausia susijusios su ekstraversija ir sutarumu, o kitus bruožus praleidžia (Jones & Hartley, 2013). Daugelis komercinių DISC versijų yra įmonių nuosavybė ir skelbia nedaug nepriklausomų validumo duomenų. DISC veiksmingas bendravimo, pardavimų mokymuose ir komandų seminaruose, tačiau neturėtų būti naudojamas priimant į darbą ar skiriant pareigas.

Socialiniai stiliai

1981 m., JAV. Autoriai: Davidas W. Merrillas, Rogeris H. Reidas.

Amerikiečių pramonės psichologai D. W. Merrillas ir R. H. Reidas pasiūlė klasifikuoti žmones vien pagal stebimą elgesį, nežinant jų vidinių motyvų. Jų modelyje naudojamos dvi dimensijos: asertyvumas (kaip stipriai žmogus siekia paveikti kitus: „klausia“ ar „sako“) ir emocinis atvirumas (kaip atvirai jis rodo emocijas: „kontroliuoja“ ar „išreiškia“). Jų sankirta sudaro keturis socialinius stilius. Trečioji dimensija, lankstumas (versatility), apibūdina, kaip gerai žmogus pritaiko savo stilių prie kitų; Merrillas ir Reidas laikė ją veiksmingo darbo raktu. Modelis plačiai naudojamas pardavimų, lyderystės ir komunikacijos mokymuose.

1. Vadovaujantis (Driving): asertyvus, santūrus; greitas, ryžtingas, orientuotas į užduotį.
2. Ekspresyvus (Expressive): asertyvus, emocingas; energingas, vizionierius, spontaniškas.
3. Draugiškas (Amiable): mažiau asertyvus, emocingas; šiltas, linkęs bendradarbiauti, palaikantis.
4. Analitiškas (Analytical): mažiau asertyvus, santūrus; atsargus, logiškas, tikslus.

Skirtingai nuo daugumos tipologijų, „Socialiniai stiliai“ sutelkia dėmesį į elgesį, kurį mato kiti, o lankstumo idėja paverčia modelį įgūdžiu, kurį galima lavinti, o ne pastovia etikete. Dvi jo dimensijos artimos ekstraversijai ir sutarumui, todėl, kaip ir kiti keturių kvadrantų modeliai, jis praleidžia svarbius bruožus, tokius kaip sąmoningumas ir emocinis stabilumas (Jones & Hartley, 2013). Nepriklausomų šio įrankio tyrimų paskelbta nedaug. Modelis veiksmingiausias pardavimų, klientų aptarnavimo ir lyderystės mokymuose, kur tikslas – prisitaikyti prie kito žmogaus stiliaus.

Tipologijos organizacinėje psichologijoje

Belbino komandos vaidmenys

1981 m., Jungtinė Karalystė. Autorius: Raymondas Meredithas Belbinas.

Britų tyrėjas R. M. Belbinas savo teoriją sukūrė remdamasis vadovų komandų tyrimais Henlio administracinio personalo koledže. Jis nustatė, kad komandos sėkmė priklauso nuo vienas kitą papildančių vaidmenų pusiausvyros. Belbinui komandos vaidmenys yra asmenybe pagrįsti individualūs polinkiai, o ne kitų lūkesčiai. Žmonės paprastai gana nuosekliai užima vieną ar du vaidmenis. Idealioje komandoje atstovaujami visi devyni vaidmenys, o vienas narys gali atlikti kelis.

1. Veiksmo vaidmenys:
   • Formuotojas (Shaper): veržlus, į užduotį orientuotas lyderis, stumiantis komandą tikslo link; gali būti konfliktiškas.
   • Įgyvendintojas (Implementer): drausmingas ir praktiškas; planus paverčia įvykdomais veiksmais, bet gali būti nelankstus.
   • Užbaigėjas (Completer Finisher): dėmesingas detalėms ir kruopštus; užtikrina, kad darbas būtų baigtas, bet sunkiai deleguoja.
2. Socialiniai vaidmenys:
   • Koordinatorius (Coordinator): į žmones orientuotas lyderis; aiškina tikslus, išklauso ir įtraukia kitus.
   • Komandos žmogus (Teamworker): diplomatiškas ir palaikantis; mažina trintį ir palaiko komandos dvasią, bet vengia sunkių sprendimų.
   • Išteklių ieškotojas (Resource Investigator): bendraujantis ryšių kūrėjas; tyrinėja išorinius kontaktus ir galimybes, bet greitai gali prarasti susidomėjimą.
3. Mąstymo vaidmenys:
   • Idėjų generatorius (Plant): originalus, kūrybiškas idėjų šaltinis; gali nepaisyti praktinių detalių.
   • Vertintojas (Monitor Evaluator): blaivus, kritiškai mąstantis; pasveria galimybes ir tiksliai vertina, bet gali atrodyti sausas.
   • Specialistas (Specialist): turi retų ekspertinių žinių; siaurai susitelkęs į savo sritį.

Belbino modelis – viena plačiausiai naudojamų komandų ugdymo sistemų. Jis vertinamas todėl, kad aprašo indėlį į komandą, o ne nekintamą asmenybę, ir suteikia komandoms pozityvią kalbą jų skirtumams aptarti. Savęs suvokimo klausimyno psichometriniai tyrimai nevienareikšmiai: ankstyvosios analizės nustatė silpną patikimumą ir prastai atskiriamas skales (Furnham ir kt., 1993), o vėlesnė apžvalga padarė išvadą, kad vaidmenys pasižymi priimtinu konvergentiniu, bet silpnu diskriminantiniu validumu (Aritzeta ir kt., 2007). Įrodymų, kad subalansuotos komandos dirba geriau, taip pat nedaug. Modelis veiksmingiausias komandos formavimui, refleksijai ir projektų sudėties aptarimui, bet ne atrankai.

„Didysis penketas“ (penkių faktorių modelis)

XX a. 9-asis dešimtmetis – 1992 m., JAV. Autoriai: Paulas T. Costa, Robertas R. McCrae.

„Didysis penketas“ išaugo iš asmenybės bruožų grupių paieškų. Įtakingiausi jo šalininkai Costa ir McCrae šiuo modeliu grindė NEO asmenybės klausimyną. Penki faktoriai yra ne asmenybės tipai, o „superbruožai“: plačios dimensijos, kuriose kiekvienas žmogus užima tam tikrą vietą. Costa ir McCrae kiekviename faktoriuje išskyrė po šešis subbruožus, iš viso 30. Tyrimai atkartojo šias dimensijas įvairiose kultūrose, kalbose ir populiacijose. Komandose aukšti vidutiniai sąmoningumo, ekstraversijos, atvirumo ir sutarumo įverčiai prognozuoja geresnius rezultatus, o tai, kurie faktoriai svarbiausi, priklauso nuo užduoties.

1. Atvirumas patirčiai: interesų platumas ir įsitikinimų lankstumas.
   • Aukštas („tyrinėtojas“): smalsus, kūrybiškas, atviras, intelektualus.
   • Žemas („saugotojas“): tradiciškas, praktiškas, siaurų interesų.
   • Komandoje: svarbiausias kūrybinėms ir inovacinėms užduotims.
2. Sąmoningumas: tvarkos, tikslumo ir pasiekimų siekis.
   • Aukštas („susitelkęs“): organizuotas, disciplinuotas, patikimas.
   • Žemas („lankstus“): neorganizuotas, nerūpestingas, spontaniškas.
   • Komandoje: esminis produktyvumui ir planavimui, ypač kai atlygis komandinis.
3. Ekstraversija: komforto santykiuose lygis ir socialinė energija.
   • Aukšta („ekstravertas“): atviras, bendraujantis, kalbus, asertyvus.
   • Žema („introvertas“): santūrus, tylus, mėgsta vienatvę.
   • Komandoje: padeda priimti sprendimus ir įtikinti kitus.
4. Sutarumas: gebėjimas sutarti su kitais.
   • Aukštas („prisitaikantis“): geranoriškas, pasitikintis, linkęs bendradarbiauti, minkštaširdis.
   • Žemas („metantis iššūkį“): kritiškas, vaidingas, konkurencingas.
   • Komandoje: palaiko bendradarbiavimą ir teigiamą klimatą.
5. Neurotiškumas: polinkis išlaikyti (arba neišlaikyti) emocinę pusiausvyrą.
   • Aukštas („reaktyvus“): nerimastingas, lengvai patiriantis stresą, drovus.
   • Žemas („atsparus“): ramus, saugus, pasitikintis savimi.
   • Komandoje: emocinis stabilumas padeda komandai veikti veiksmingai.

Iš visų šiame straipsnyje aptartų modelių „Didysis penketas“ turi stipriausią mokslinį pagrindą. Jo faktoriai atkartojami įvairiose kultūrose, o sąmoningumas nuosekliai prognozuoja darbo rezultatus įvairiose profesijose (Barrick & Mount, 1991). Kritikai teigia, kad modelis asmenybę aprašo, bet nepaaiškina, kad penki faktoriai gali būti per platūs ir praleisti tokius bruožus kaip sąžiningumas, ir kad jis daug remiasi kasdiene kalba ir savistata (Block, 1995). Poveikis darbo rezultatams yra realus, bet nedidelis. Modelis veiksmingas tyrimuose, personalo atrankoje kartu su kitais metodais, lyderystės ugdyme ir komandų sudaryme.

Populiarios tipologijos už akademinės psichologijos ribų

Asmenybės eneagrama

XX a. 7–8-asis dešimtmečiai, Čilė ir JAV. Autoriai: Oscaras Ichazo, Claudio Naranjo.

Eneagramos simbolis – devyniakampė figūra – kilęs iš G. I. Gurdžijevo ezoterinio mokymo. Bolivijoje gimęs mąstytojas Oscaras Ichazo susiejo jį su asmenybės tipais, o XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje čiliečių psichiatras Claudio Naranjo sujungė šiuos tipus su psichiatriniais charakterio aprašymais. Kiekvienas iš devynių tipų sukurtas aplink dominuojančią „aistrą“ – emocinę motyvaciją, kuri iškreipia suvokimą ir elgesį. Eneagrama plačiai naudojama koučinge ir asmeniniame tobulėjime, tačiau jos mokslinis pagrindas tebėra ribotas.

1. 1 tipas: pyktis; perfekcionizmas.
2. 2 tipas: puikybė; noras įtikti.
3. 3 tipas: tuštybė; sėkmės siekis.
4. 4 tipas: pavydas; dramatiškumas.
5. 5 tipas: šykštumas; atsiribojimas.
6. 6 tipas: baimė; nerimastinga ištikimybė.
7. 7 tipas: apsirijimas; malonumų paieška.
8. 8 tipas: geismas; dominavimas.
9. 9 tipas: tingumas; savimi patenkintas ramumas.

Eneagramos patrauklumas slypi jos dėmesyje motyvacijai ir asmeniniam augimui, o ne išoriniam elgesiui; todėl ji populiari koučinge, dvasiniame palydėjime ir savirefleksijoje. Sisteminė tyrimų apžvalga atskleidė prieštaringus duomenis: kai kurie eneagramos klausimynai pasižymi pakankamu patikimumu ir prasmingais ryšiais su „Didžiuoju penketu“, tačiau tyrimuose retai pavyksta išskirti devynis atskirus tipus, o daugelis teorijos teiginių dar nepatikrinti (Hook ir kt., 2021). Ją geriausia naudoti kaip savęs pažinimo ir dialogo priemonę, o ne kaip mokslinį vertinimą.

Išvados

Apžvelgus šias klasifikacijas, išsiskiria trys platūs požiūriai. Klinikinė charakterologija – nuo Kretschmerio ir Gannuškino iki Leonhardo ir Ličko – aprašo tipus kaip stabilius modelius, apimančius sritį nuo normos variantų iki sutrikimų. Bruožų modeliai, tokie kaip „Didysis penketas“, visus žmones aprašo tomis pačiomis tolydžiomis dimensijomis, užuot skirstę juos į dėžutes, ir turi stipriausią mokslinį pagrindą. Praktinius ir populiarius metodus – nuo „7 radikalų“ ir DISC iki eneagramos – lengva išmokti ir jie naudingi bendravimui, tačiau jų mokslinis validavimas tebėra ribotas.

Išmintingai naudojamos tipologijos yra supratimo priemonės, o ne etiketės. Jos padeda numatyti, kaip gali sureaguoti kolega, kurti labiau subalansuotas komandas ir pastebėti savo pačių akląsias zonas. Žalingos jos tampa tada, kai pakeičia smalsumą tikram žmogui, esančiam priešais mus.

Šis straipsnis parašytas pasitelkus dirbtinį intelektą, autoriui prižiūrint ir koordinuojant. Autorius peržiūrėjo ir patvirtino visą turinį ir prisiima už jį visą atsakomybę.

Literatūra

Aritzeta, A., Swailes, S., & Senior, B. (2007). Belbin’s team role model: Development, validity and applications for team building. Journal of Management Studies, 44(1), 96–118. https://doi.org/10.1111/j.1467-6486.2007.00666.x

Barrick, M. R., & Mount, M. K. (1991). The big five personality dimensions and job performance: A meta-analysis. Personnel Psychology, 44(1), 1–26. https://doi.org/10.1111/j.1744-6570.1991.tb00688.x

Belbin, R. M. (2010). Management teams: Why they succeed or fail (3rd ed.). Butterworth-Heinemann. (Originalus veikalas išleistas 1981 m.)

Block, J. (1995). A contrarian view of the five-factor approach to personality description. Psychological Bulletin, 117(2), 187–215. https://doi.org/10.1037/0033-2909.117.2.187

Costa, P. T., & McCrae, R. R. (1992). NEO PI-R professional manual. Psychological Assessment Resources.

Furnham, A., Steele, H., & Pendleton, D. (1993). A psychometric assessment of the Belbin Team-Role Self-Perception Inventory. Journal of Occupational and Organizational Psychology, 66(3), 245–257. https://doi.org/10.1111/j.2044-8325.1993.tb00535.x

Hacıyev, T. V. (2017). 60 saniyədə insanı tanıma sənəti [Menas pažinti žmogų per 60 sekundžių] (R. Məmmədova, Red.). Şərq-Qərb.

Hook, J. N., Hall, T. W., Davis, D. E., Van Tongeren, D. R., & Conner, M. (2021). The Enneagram: A systematic review of the literature and directions for future research. Journal of Clinical Psychology, 77(4), 865–883. https://doi.org/10.1002/jclp.23097

Huczynski, A. A., & Buchanan, D. A. (2013). Organizational behaviour (8th ed.). Pearson.

Jones, C. S., & Hartley, N. T. (2013). Comparing correlations between four-quadrant and five-factor personality assessments. American Journal of Business Education, 6(4), 459–470. https://doi.org/10.19030/ajbe.v6i4.7945

Jung, C. G. (1971). Psychological types (H. G. Baynes, Trans., rev. R. F. C. Hull; Vol. 6). Princeton University Press. (Originalus veikalas išleistas 1921 m.)

Keirsey, D. (1998). Please understand me II: Temperament, character, intelligence. Prometheus Nemesis Book Company.

Kelly, K. R., & Jugovic, H. (2001). Concurrent validity of the online version of the Keirsey Temperament Sorter II. Journal of Career Assessment, 9(1), 49–59. https://doi.org/10.1177/106907270100900104

Kretschmer, E. (1925). Physique and character: An investigation of the nature of constitution and of the theory of temperament (W. J. H. Sprott, Trans.). Kegan Paul, Trench, Trubner. (Originalus veikalas išleistas 1921 m.)

Marston, W. M. (1928). Emotions of normal people. Kegan Paul, Trench, Trubner.

Martin, F. R. (1927). A study of Kretschmer’s theory of physical types in the psychoses [Doctoral thesis, University of Glasgow]. https://theses.gla.ac.uk/81077

McCrae, R. R., & Costa, P. T. (1989). Reinterpreting the Myers-Briggs Type Indicator from the perspective of the five-factor model of personality. Journal of Personality, 57(1), 17–40. https://doi.org/10.1111/j.1467-6494.1989.tb00759.x

Mendelevich, В. Д. (2016). От Ганнушкина до Павленского: классификация расстройств и реальная жизнь [Nuo Gannuškino iki Pavlenskio: sutrikimų klasifikacija ir realus gyvenimas]. Неврологический вестник, 48(4), 58–60. https://doi.org/10.17816/nb14025

Merrill, D. W., & Reid, R. H. (1981). Personal styles and effective performance. Chilton.

Naranjo, C. (1994). Character and neurosis: An integrative view. Gateways/IDHHB.

Olivola, C. Y., & Todorov, A. (2010). Fooled by first impressions? Reexamining the diagnostic value of appearance-based inferences. Journal of Experimental Social Psychology, 46(2), 315–324. https://doi.org/10.1016/j.jesp.2009.12.002

Panteleeva, O. (2024). Interrelation between character accentuations and defense mechanisms in university students. Academic Journal of Interdisciplinary Studies, 13(1), 75–83. https://doi.org/10.36941/ajis-2024-0006

Pavlova, Г. Г. (2025). Модификация и стандартизация личностного опросника для определения типа акцентуаций К. Леонгарда, Г. Шмишека [K. Leonhardo ir H. Schmisheko akcentuacijų tipo nustatymo asmenybės klausimyno modifikacija ir standartizacija]. Экстремальная психология и безопасность личности, 2(1), 106–122. https://doi.org/10.17759/epps.2025020108

Pedrosa Gil, F., Weber, M. M., & Burgmair, W. (2002). Ernst Kretschmer (1888–1964). American Journal of Psychiatry, 159(7), 1111. https://doi.org/10.1176/appi.ajp.159.7.1111

Seyidov, S. İ., & Həmzəyev, M. Ə. (Red.). (2007). Psixologiya: Ali pedaqoji məktəblərin bakalavr pilləsi tələbələri üçün dərslik [Psichologija: vadovėlis aukštųjų pedagoginių mokyklų bakalauro studentams]. Nurlan.

West, M. A. (2012). Effective teamwork: Practical lessons from organizational research (3rd ed.). BPS Blackwell.

Большая российская энциклопедия. (b. d.). Патохарактерологический диагностический опросник [Patocharakterologinis diagnostinis klausimynas]. In Большая российская энциклопедия [Didžioji Rusijos enciklopedija]. Žiūrėta 2026-10-31. https://bigenc.ru/c/patokharakterologicheskii-diagnosticheskii-oprosnik-4704e2

Ганнушкин, П. Б. (2020). Клиника психопатий: их статика, динамика, систематика [Psichopatijų klinika: jų statika, dinamika ir sistematika]. Юрайт. (Originalus veikalas išleistas 1933 m.)

Егидес, А. П. (2002). Как разбираться в людях, или Психологический рисунок личности [Kaip suprasti žmones, arba psichologinis asmenybės piešinys]. АСТ-Пресс Книга.

Леонгард, К. (2000). Акцентуированные личности [Akcentuotos asmenybės]. Феникс. (Originalus veikalas išleistas 1968 m.)

Личко, А. Е. (1983). Психопатии и акцентуации характера у подростков [Psichopatijos ir charakterio akcentuacijos paauglystėje] (2-е изд.). Медицина. (Originalus veikalas išleistas 1977 m.)

Личко, А. Е., & Иванов, Н. Я. (1976). Патохарактерологический диагностический опросник для подростков и опыт его практического использования [Patocharakterologinis diagnostinis klausimynas paaugliams ir jo praktinio taikymo patirtis]. НИПНИ им. В. М. Бехтерева.

Пономаренко, В. В. (2019). Практическая характерология. Методика 7 радикалов [Praktinė charakterologija: 7 radikalų metodika]. АСТ.

Vizualas: “On the Last Day of Summer”, Anton Zhilin